Pridėtinės vertės mokestis, arba PVM, yra vartojimo mokestis, įtrauktas į daugumos prekių ir paslaugų kainą. Jį surenka įmonės parduodamos prekes ar teikdamos paslaugas, tada perveda mokesčių institucijai, ir daugeliu atvejų jos gali atskaityti PVM, kurį sumokėjo už savo verslo pirkimus. Paprastai tariant, PVM dažniausiai sumoka galutinis vartotojas, nors įmonės tvarko surinkimą ir deklaravimą.
PVM yra vienas pagrindinių būdų, kaip vyriausybės renkasi pajamas, ir jis yra įskaičiuotas į kasdienes kainas. Jį suprasti padeda skaityti sąskaitas faktūras, lyginti kainas ir atskirti mokesčio dalį nuo verslo pagrindinės pardavimų veiklos. Tai taip pat svarbu, nes PVM nėra tik etiketė ant kvito: teisinė pasekmė gali skirtis priklausomai nuo šalies ir sandorio tipo, todėl tas pats žodis gali nurodyti skirtingas deklaravimo ar atsakomybės taisykles skirtingose sistemose. ES kontekste PVM taip pat yra svarbi viešųjų pajamų priemonė ir suvienodinta politikos sritis, nors nacionalinis įgyvendinimas vis dar skiriasi.
Latvija, Lietuva, Estija, Suomija ir Švedija gali naudoti skirtingas vietines etiketės, pateikimo sistemas, tarifų taisykles, atleidimus arba prieigos taisykles PVM susijusiems įrašams. Saugiausias būdas yra pasikliauti atitinkama nacionaline mokesčių institucija, kad tiksliai sužinotumėte teisinį traktavimą kiekvienoje šalyje.
